„Gudrutis” vykdė sau Vilniaus m. savivaldybės priimtą teisės aktą (Mokesčio už vaiko išlaikymą aprašą) ir prašė sergančių vaikų tėvų pateikti pažymas iš esveikatos apie tai, kad vaikas serga, nes tokią pareigą darželiai turėjo pagal šį teisės aktą norėdami tinkamai apskaičiuoti mokestį už vaiko išlaikymą. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI) atliko „planinį patikrinimą“ ir nustatė, kad toks duomenų rinkimas prieštarauja BDAR proporcingumo principui. Inspekcija nurodė Gudručiui nerinkti apie vaikus šių duomenų. Gudrutis matyt niekaip negalėjo suprasti, kaip darželis gali nevykdyti galiojančio norminio savivaldybės teisės akto, o turi vykdyti kažkokį sunkiai suprantamą BDAR „proporcingumo“ principą ir apskundė šį inspekcijos sprendimą administraciniam teismui. LVAT bylos nagrinėjimui sudarė penkių teisėjų kolegiją (po bylos atnaujinimo). O Vilniaus savivaldybė dar nesibaigus bylos nagrinėjimui ėmė ir reikiamai pakeitė tą aprašą. LVAT praėjus 2 metams po VDAI sprendimo (visą tą laiką toliau vyko vaikų duomenų rinkimas) galiausiai nutarė, kad nors savivaldybės teisės aktas prieštaravo BDAR, tačiau Gudrutis (o ne savivaldybė) pažeidė BDAR „proporcingumo“ principą, nes BDAR tiesiogiai taikomas Lietuvoje. Čia reiktų suprasti, kad BDAR numatyto „proporcingumo principo“ turinys nuolat kinta, jis nėra pastovus, vienose aplinkybėse duomenų tvarkymas atitiks šį principą, kitose – neatitiks, teismų praktika (taip pat ir ES Teisingumo Teismo) vis dar formuoja šio principo turinį. Vadinasi, vaikų darželiai šio principo turinio patys nesupras, jeigu nebus priimtas jį įgyvendinantis norminis aktas.
Kokios galimos tolesnės pasekmės šios VDAI praktikos ir LVAT nutarties? Lietuvoje nacionalinių teisės aktų pagrindu asmens duomenis renka ne tik darželiai, renka visi valstybės registrų ir informacinių sistemų tvarkytojai, sveikatos priežiūros įstaigos, šilumos ir kitos energijos tiekimo įmonės. Jeigu VDAI ir teismai toliau būtent taip tiesiogiai taikys BDAR, tai valstybė ar savivaldybės institucijos, priėmusios BDAR pažeidusius teisės aktus, išliks laimėtojomis šiuose ginčuose. LVAT pagal įstatymą neturi kompetencijos tirti norminio administracinio akto atitikties Europos Sąjungos reglamentams, tačiau gali kreiptis dėl to į ES Teisingumo Teismą (nors to nepadarė šiuo atveju).
Taip per du metus „išsprendus“ problemą vieno darželio atžvilgiu, neteisėtas duomenų rinkimas Lietuvoje nepasibaigė. SAM prieš kelias dienas išplatino pranešimą spaudai, kuriame aiškina, kad toks rinkimas prieštarauja jau ne BDAR, bet Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymui, ir sako, kad darželiai negali reikalauti esveikatos dokumentų iš sergančių vaikų. Švietimo ministrė komentuoja, kad tėvai dažnai gudrauja, sako, kad vaikai serga, o iš tiesų važiuoja atostogauti. Taigi didžiausia problema yra tėvų gudravimas dėl vaiko ligos. Tačiau man susidaro įspūdis, kad gudrauja visi – VDAI kad tinkamai atliko planinį patikrinimą, teismas kad teisingai išnagrinėjo bylą, o politikai kad jie mato problemą ir deda kažkokias pastangas jai spręsti.
O juk VDAI turėjo teisinių priemonių problemą spręsti ne fragmentiškai, bet kreipiantis į visas savivaldybes. O vaikų lopšelį-darželį, turintį gudriausiojo pavadinimą, norėčiau pagirti – gerai surašyti motyvai teismui. Gaila tik, kad matyt nemažai bylinėjimosi laiko ir išlaidų visa tai kainavo.
Įžvalgomis dalinasi partnerė Daiva Dumčiuvienė